GYTIS BERNARDAS PADEGIMAS
Teatro režisierius, pedagogas, lektorius, aktorius

[Asmens ir kūrybos ypatumai ] [Curriculum Vitae]

ASMENS IR KŪRYBOS YPATUMAI

PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Gyčio Padegimo asmenyje puikiai dera teatro praktikas (režisierius, aktorius, vadovas), teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Tai vienas vakarietiškiausių Lietuvos režisierių, pirmasis pradėjęs statyti spektaklius užsienio teatruose, bendradarbiauti su užsienio menininkais, beatodairiškai įsijungęs į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą, visą laiką nuosekliai dirbęs su lietuvių autoriais. Gyčio Padegimo režisūrinį “kraitį” sudaro 106 Lietuvoje, užsienyje ir TV pastatyti spektakliai, tarp jų 31 pagal lietuvišką dramaturgiją (kartu su pirmą kartą Lietuvoje režisuotu O.Miloszo “Mefibosetu” - daugiau), jis atvedė į sceną ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius eilei dabar garsių menininkų – dailininkų, kompozitorių, aktorių. Viena unikaliausių jo režisūros ypatybių – pilnavertis aktoriaus atvėrimas, remiantis M.Čechovo kūrybiniu metodu, sugebėjimas “išdėlioti” jausmų ir minčių mizanscenas. Jo spektakliuose vienas po kito gimė ryškūs, išskirtiniai, vadinamieji “gyvenimo” vaidmenys, sukurti labai skirtingų individualybių aktorių. Tuo pačiu metu jo režisuoti spektakliai paprastai pasižymi ir didele komercine sėkme - vieno paskutiniųjų jo darbų, kompozitoriaus G.Kuprevičiaus miuziklo “Ugnies medžioklė su varovais”, lankomumas, specialistų paskaičiavimais, siekė net 120%. (daugiau – nuotr. ir video)

Atgal į viršų

VADOVAVIMO BRAIŽAS

G.Padegimui būdingos lyderio savybės. Vadovaudamas Šiaulių dramos teatrui, jis organizavo lig šiol analogų Lietuvoje neturintį lietuvių dramaturgijos festivalį “Atgaiva”, sujungusį iki tol draustos kultūros pristatymą su Lietuvos nepriklausomybės visuomeninių-politinių perspektyvų aptarimu, įgyvendino pirmą Lietuvoje bendrą lietuvių-olandų teatro projektą (simbolišku specialiai jam sukurtos pjesės “Tiltų tiesimas” pavadinimu), pirmasis iš Lietuvos Zalzburgo Elizabetos teatre pastatė A.Camus “Kaligulą” (daugiau – afiša. ir video ) ir F.G.Lorca’os “Jermą”.

Vadovaudamas Kauno akademiniam dramos teatrui, inicijavo ir organizavo Michailo Čechovo kūrybiniam metodui skirtą seminarą ir laboratoriją “Michailas Čechovas ir rusų-lietuvių kultūriniai ryšiai pirmoje XX amžiaus pusėje” (daugiau – nuotr.), pasirašė pirmą Lietuvoje kūrybinio bendradarbiavimo sutartį su Stavangerio miesto Rogalando teatru (Norvegija), kuriame įsimintinai režisavo F.Dostojevskio romano “Nusikaltimas ir bausmė” inscenizaciją (daugiau – nuotr. ir video). Pirmasis įgyvendino bendrą lietuvių-japonų teatro projektą, kurio pasėkoje gimė ne tik bendras spektaklis “Japonijos naktys”, bet ir išsirutuliojo tolesnis bendradarbiavimas, į Lietuvą atvyko No ir Buto teatrai. Taip pat inicijavo ir organizavo aplinkos teatro festivalį “Po teatro kiemo dangum”, apėmusį mažasias scenas bei unikalios erdvės kiemą, kuriame po atviru dangumi buvo išradingai vaidinamas jo režisuotas kompozitoriaus A.Jasenkos miuziklas pagal L.Ukrainkos fejeriją “Girių giesmė” (daugiau – nuotr.). G.Padegimo vadovavimo metu šalia didžiosios scenos buvo aktyviai eksploatuojamos net šešios mažosios scenos vaidybos aikštelės, buvo pasiektas nuolatinis visų aktorių užimtumas, vyko jo vadovaujamos teatro Aukštesniosios aktorinio meistriškumo mokyklos užsiėmimai. Pagal lankomumo, aktorių užimtumo, repertuaro išbalansavimo rodiklius, G.Padegimo vadovaujamo teatro modelis Prahoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoe “Theatre in Transition” (“Teatras perėjime”) , skirtoje Centrinės ir Rytų Europos teatro pokyčiams tirti (1996), buvo pripažintas perspektyviausiu, labiausiai tinkamu laipsniškam teatro reformavimui ir perėjimui į naują sistemą.

LITERATŪROS PASIRINKIMAS

Gyčio Padegimo režisūrai būdingi atidumas autoriui, kruopštus įsigilinimas į dramaturginę medžiagą, išsami jos analizė. Jis ne iš tų režisierių, kurie aukoja tekstą vizualumui, nors tuo pačiu jo meniniai sprendimai pasižymi vaizdingumu ir originaliu formos pojūčiu. Esmingiausias jo režisūros bruožas – humanistinės koncepcijos paieška, kuriai jis skiria ypatingą dėmesį net tada, kai ji sunkiai įžvelgiama. Jo poreikis idealizavimui turi misionieriškumo aspektų – jis jaučia vidinę pareigą dvasiškai pakylėti žmogų, nukreipti jo sielą pozityvių paieškų linkme. Dėl tos priežasties G.Padegimas renkasi autorius, kurie išsamiai atveria žmogaus prigimtį, kartu su herojais leidžia mąstyti, kentėti ir ieškoti dvasinio prisikėlimo kelių. Pasižymintis enciklopediniu išsilavinimu ir puikiu literatūriniu skoniu, jis vis dėlto nemėgsta apsiriboti klasikais, yra gerai susipažinęs su šiuolaikine literatūra, jaučia ir sugeba išnaudoti jos privalumus bei galimybes. Tarp jo favoritų ne tik A.Strindberg (režisavo “Freken Juliją”, “Kreditorius”, “Šmėklų sonatą”), T.Wilder (režisavo “Mūsų miestelį”, “Ilgą kalėdų vakarienę”, “Per plauką nuo žūties”, “Naktinio traukinio vagoną “Hajavata”), bet ir B.Friel (“Lugnazados šventės šokiai”), M.Donagh (“Lineino grožio karalienė”), T.McNally (“Meistriškumo pamoka”) ir kiti.

Atgal į viršų

SCENOS ERDVĖS VALDYMAS 

Vienas svarbiausių G.Padegimo režisūros ypatumų – unikalus scenos erdvės pojūtis. Pripažintas mažųjų scenų ir netradicinės erdvės įsisavinimo pionierius, įkūręs pirmąjį Kamerinį teatrą, kuriame gimė netradicinis kavinėje prie staliukų ir jos terasoje vaidintas spektaklis (J.Vaičiūnaites “Kasandra”, 1985), jis visada sugeba išradingai panaudoti visus erdvės teikiamus privalumus, pajungti juos spektaklio koncepcijai ir režisūriniam sprendimui. Erdvė jo spektakliuose visada paveiki – spektaklio audinyje gyvai reiškiasi jos atvirumas, ar, atvirkščiai, uždarumas, parametrai, konfigūracija, aukštis, sluoksniai, paaukštinimai, pažeminimai, prieigos ir t.t. Erdvei paklūsta spektaklio partitūra ir aktorių išraiškos priemonės. Šiuo atžvilgiu G.Padegimas pasižymi idealia klausa, skiriančia subtiliausius tonus ir pustonius. Geriausiai tą iliustruoja mažojoje scenoje, per keletą žingsnių nuo žiūrovų vaidinama T.Wilderio “Ilga kalėdų vakarienė” (daugiau – nuotr. ir video), kuri išsilaikė scenoje jau daugiau kaip dešimt metų ir lig šiol tebėra vienas populiariausių spektaklių. Jis pasižymi tokia sugestija ir aktorių vaidybos subtilumu bei natūralumu, kad dažnai vadinamas tikru teatro meno stebuklu. Puikūs erdvės pajungimo režisūriniam sprendimui pavyzdžiai – jo pastatyti aplinkos teatro spektakliai: A.Jasenkos miuziklas pagal L.Ukrainkos fejeriją “Girių giesmė”, vaidinimas-gyvas paveikslas “Poeto sodnas” (daugiau – nuotr. ir video), realizuotas Maironio literatūros muziejaus sode ir T.Manno “Didysis pokštas” (daugiau – nuotr. ir video), suvaidintas ant uošvės kalno, Nidos T.Manno festivalyje.

REŽISŪROS IŠSKIRTINUMAS

Gyčio Padegimo spektakliai reikalauja tam tikro akies aštrumo ir įsiklausymo, jie jautriai atspindi laiko tėkmę ir jos kaitą. Subtilus įsigilinimas į žmogaus vidų, jo nuotaikų pokyčiai dažnai perteikiami išraiškinga, erotikos nevengiančia plastika, kurią sustiprina dėmesys detalei, apšvietimo niuansams, muzikos obertonams. Tai puikiai atspindėjo jo režisuotos dvejos A.Strindbergo “Kreditorių” (daugiau – nuotr. ir video) sudėtys, suvaidintos vyresnės ir jaunesnės kartos aktorių, legendinis aktoriaus V.Masalskio monospektaklis pagal N.Gogolio “Pamišėlio užrašus” (daugiau – nuotr. ir video), TV spektaklis L.Frank “Karlas ir Ana” (daugiau – nuotr. ir video). G.Padegimo spektakliuose nėra nieko atsitiktinio ir dirbtinai efektingo, juose viskas pajungta vidinei logikai, susaistyta giluminiais ryšiais. Jie priverčia užsimiršti, įsijausti ir atitrūkti nuo kasdienybės taip, kad nors trumpam pajustum susitaikymą su savimi ir pasauliu. Gal dėl tos priežasties jo spektakliams būdingas retas ilgaamžiškumas. Toks buvo ir jo režisuotas T.Wilderio “Mūsų miestelis” (Kauno dramos teatras, 1982), kurį be perstojo lankė ištisos žiūrovų kartos, kuriame jis pats vaidino Režisierių, ir kuris išliko kaip viena didžiausių teatro sėkmių ir legendų (daugiau – nuotr).

Atgal į viršų

DARBAS SU AKTORIUMI

Gyčio Padegimo sugebėjimas atverti aktorių yra unikalus – paremtas ir intuicija, ir Michailo Čechovo kūrybiniu metodu. Tai vienas iš tų teatro stebuklų, kurie nelengvai pasiduoda analizei. Turint omenyje, kad jis nėra linkęs nuolat dirbti su tais pačiais aktoriais, galima tik stebėtis kaip jam pavyksta išgauti tokius rezultatus. Garsi savo patirtimi ir laimėjimais rusų teatro bei kino žvaigždė Nina Drobyševa, suvaidinusi Kopenhagoje režisuotame G.Padegimo spektaklyje Imperatorę Mariją Fiodorovną (V.Maliagino “Žmogiškasis teismas”, rusų-danų teatras “Dialog”) kalbėjo (daugiau – nuotr. ir video), kad jis puikiai jaučia aktoriaus privalumus bei trūkumus ir puikiai moka juos išnaudoti. Neabejotina, kad daug lemia ir aktoriams pateikiama puiki literatūrinės medžiagos analizė, atskleistas visas ją supantis kultūrinis ir psichologinis kontekstas. T.McNally “Meistriškumo pamokoje” Marią Callas (daugiau – nuotr. ir video) sukrečiančiai suvaidinusi aktorė N.Narmontaitė, sužavėjusi tuo metu Lietuvoje viešėjusį žymų kultūrologą, vieną Edinburgo festivalių organizatorių, profesorių R.Demarco, tvirtino, kad režisieriaus pagalbos dėka žinojo, kas slypi po kiekvienu sakiniu. Didelę patirtį turintis lietuvių aktorius V.Valašinas minėjo, kad Padegimui būdinga pateikti labai tikslų būsimo vaidmens piešinį, kuris būna toks pagavus, kad toliau belieka tiktai korekcijos. Daugelis savo gyvenimo vaidmenis sukūrusių aktorių kalbėjo, kad nežino kaip tai atsitiko – atrodė, kad viskas pasidarė savaime, be jokių ypatingų pastangų, kad režisierius tarsi paėmė už rankos ir nuvedė ten, kur reikia. Tą minėjo ir legendinį Žemaitės vaidmenį sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė Fausta Laurinaitytė (V.Jasukaitrytės “Žemaitė”), ir Svetką Zaičik, nedažytą blondinę (daugiau – nuotr. ir video) suvaidinusi aktorė Inesa Paliulytė (M.Zingeris “Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius”, Kauno akademinis dramos teatras), ir Klaipėdos dramos teatro aktorė R.Šaltenytė, pelniusi geriausios Lietuvos aktorės apdovanojimą už Megės Foulen vaidmenį (daugiau – nuotr. ir video) M.Donagh “Lineino grožio karalienėje”, ir daugelis kitų. Gal šią mįslę plačiau atskleis kitos su juo dirbsiančios aktorės, o gal tai ir turi likti paslaptimi?

Atgal į viršų

Parengė teatrologė Elvyra Markevičiūtė